Šiukšlynėlis|O tu įtikink bomžą, kad konteineryje tėra tik nevertingos šiukšlės!

Jodi Picoult “Dešimtasis ratas”

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: tai, kad skaitau šūdinas knygas tikrai neatima teisės paburbėti, kad tokios rašomos. Nors lyg šiol nepatiko nei viena Picoult knyga, jos turi privalumą – skaitosi lengvai ir galvot nereikia. Todėl ir skaitau. Bet man regis autorei labai trukdo literatūrinio teksto rašymo bakalauras. Nes knygoj tiek nesąmonių… Štai tėvas visiškame šoke, panikoje, ir t.t., o stovi ir galvoja apie gintarėlius, apie drugelius ir bitutes… Štai vaikinas, 17 metų, girtas girtas, agresyvus, kaltinamas nusikaltimu, stovi ant tilto ir svaigsta, kaip jis gal nebepamatys tekančios upės… Nu atsiprašau, bet man atrodo dzin tiems septyniolikiniams tos tekančios upės, čiulbantys paukšteliai ir žydinčios gėlytės. Ypač tokiems, kurie žaidžia “vaivorykštę” (vakarėlio metu, daug merginų (keturiolikmečių) išsidažiusių skirtingais lūpdažiais atlieka oralinį seksą visiems. Laimi tas, kuris surenka daugiausia spalvų). Kokios dar tekančios upės? O gal mes, lietuviai, tiesiog paprasti žmonės? Bet jau veikėjai kokie vėplos, ypač tėvai. Vaje. Beje, Picoul knygos vienodos. Skaičiusi dvi prieš tai, jau žinojau kuo baigsis šita.

Oficialiai: Keturiolikmetė Triksė Stoun – paprasta tarp draugų populiarumo siekianti mergaitė, tėvų – komiksų dailininko Danieliaus Stouno ir vietos koledže Dantės „Pragarą“ dėstančios Lauros Stoun – pasididžiavimas. Stounų šeima gyvena iš pažiūros ramų, kone idilišką gyvenimą. Tačiau pirmoji nelaiminga Triksės meilė ir mergaitę užgriuvusios nelaimės sudrebina ne tik jos, bet ir visų kitų šeimos narių gyvenimą, priversdamos prisiminti giliai užslėptus skausmingus praeities įvykius ir išgyvenimus. Bandydami padėti dukrai, mergaitės tėvai patys turi pereiti tikrus „pragaro ratus“, siekdami nugalėti praeities ir dabarties šmėklas ir prisikelti naujam gyvenimui.

Puslapių skaičius: 352
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 03 18

Jodi Picoult “Mano sesers globėjas”

Mano įvertinimas: 1/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Aš manau: Taigi šiandien perskaičiau ir šitą smarkiai išreklamuotą reikalą. Pradėjusi skaityti maniau, kad gal ir nieko bus. Bet taip maniau tik pirmus 30 puslapių. Knygos struktūra erzinanti. Pabaiga visiška nesąmonė. Ne tik tai kas vyksta prieš epilogą, bet ir pats pats galas nei logiškas, nei įdomus. Ir veikėjai kažkokie nei šiokie, nei tokie. Šeimynėlė dar dar – su savais “pričiūdais”, tačiau visiškai nereikalingos advokato ir jo buvusios panos istorijos. Nieko nereiškia, nieko neduoda. Taigi knygą pavadinčiau pinigų kalimo mašinkėle. Beje, tai tik antra mano skaitoma autorės knyga, bet matosi esmė: lengvai skaitomas (gi kuo greičiau perskaitai, tuo greičiau bėgi naujos knygos pirkt) popsas prikištas visko, ką turi turėt bestseleriai.

Oficialiai: „Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, apie aistringą meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą. Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Klausyti savo širdies balso ar kitų patarimų?

Puslapių skaičius: 408
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 01 04

Jodi Picoult “Devyniolika minučių”

Mano įvertinimas: 2/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Aš manau: Nagi nagi, susipažinau su rašytoja. Gi dabar ant pop bangos :). Kaip rašytoja – eilinė. Jei man pakištų kokią S.Brown ar dar ką – neatskirčiau. Kaip istorija – aktuali. Mokykloje skriaudžiami vaikai. Labai aktuali. Tiesa bent jau mano mokykloje nebuvo elito iš sprortininkų ir šokėjų. Viskas buvo kitaip. Bet vistiek patyčios skaudu. Knyga labai amerikietiška. Žinodama ką jaučia vaikas, kurį skriaudžia, taip pat ir ką vaikas perėjęs į pop pusę, vistiek negalėjau suvokt nei vienų, nei kitų personažų. O visa kita skaitėsi lengvai ir greitai. Meilės yra, tai pasak mano mamos tai jau gera knyga :).

Oficialiai: Sterlingas yra nedidelis, niekuo neišsiskiriantis Anglijos miestelis, kur niekada nieko nevyksta – iki tos dienos, kai jį sukrečia pritrenkiantis smurto aktas. Atsipeikėję miestelio gyventojai privalės ne tik įgyvendinti teisingumą, bet ir suvokti savo vaidmenį tragedijoje. Džouzė Kormjer, bylą nagrinėjančios teisėjos paauglė dukra, buvo pačiame tragiškų įvykių centre ir galėtų būti kaltinimo liudytoja, tačiau neprisimena, kas įvyko prieš jos akis… O gal prisimena, bet dėl paslaptingų priežasčių sąmoningai pasirinko tylą?

Puslapių skaičius: 560
Knygą paskolino mama.
Perskaityta 2009 12 11