Šiukšlynėlis|O tu įtikink bomžą, kad konteineryje tėra tik nevertingos šiukšlės!

M. Kraitonas  “Didysis traukinio apiplėšimas”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: šios knygos žavumas yra tame, kad gana nuobodokas, dokumentinis pasakojimo stilius tikrai labai įtraukia. Skaitai, piktiniesi tuo, kaip neįdomiai viskas pateikiama, o vistiek verti vieną puslapį po kito. O šiaip buvo naudinga sužinoti ne vieną to meto (~1855) Londono detalę. Požiūris į moteris bei “džentelmenus”, baimė būti palaidotam gyvam, keisti fizikos dėsniai. O pats nusikaltimas? Suplanuotas beveik tobulai (tiems laikams). Knygos pabaiga irgi nieko sau. Sunku net tikėti tuo, kad teigiama, jog knyga yra pagal tikrus faktus. Beje, skaitydama šią knygą, net kelis kartus sakiau, kad jei būčiau gyvenusi tais laikais, tai būčiau buvusi prostitutė. Dėl įvairių priežasčių.  :)). P.S. mano amžiau knygos leidimas yra super. Tinkamas formatas tąsytis rankinėje.

Oficialiai: 1855-ieji, Viktorijos laikų Anglija. Neapsakomi turtai ir pasibaisėtinas skurdas egzistuoja šalia. Niekas nejuda greičiau už galingą ir tikslų kaip laikrodis pinigų traukinį. Jame gabenami seifai su atlygiu Krymo kariuomenei – neišlaužiami. Plienas – paraku neįveikiamas. Dinamitas ir nitroglicerinas – dar neišrasti. Vienintelis būdas atidaryti seifą su pinigais – gauti visus keturis raktus. Tačiau juos visiškai slaptai saugo keturi skirtingi ir labai garbingi aukštuomenės ponai…

Puslapių skaičius: 245
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 07 22

Kate Atkinson “Anapus fotografijų”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: aš kaži kaip privengdavau “dvidešimto amžiaus aukso fondo”, mat man viršeliai labai negražūs. Ja ja, aš esu marketingo auka, bent jau pasirinkimo momentu. Bet gi kaip dažniausiai ir nutinka, šita knyga nenuvylė. Ir nors apie britus – kokia tais skandinaviška, kas man visada patiko. Trumpai tariant – giminės istorija. Giminė tokia gana moteriška, tai ir knyga moteriška. Moteros gana nelaimingos, tai ko daugiau ir reikia? Buvo ir paslaptis :)

Oficialiai: Romane kaitaliojant dabartį ir praeitį pasakojam Lenoksų giminės istorija vaiko, vėliau – paauglės Rubi akimis, – išmintingiau nei suaugusiojo. Skaitytojui suteikiamas tam tikras nuolatinis stulbinantis dvilypis regėjimas. Tragizmas, komizmas ir sąmojis susilieja į vieną lydinį, perteikiantį žmogiško gyvenimo trapumą.

Puslapių skaičius: 337
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 07 20

Julie Powell “Džiulė ir Džiulija”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Nemėgstu aš knygų apie maistą. Bet šios norėjau dėl gana įdomių filmo aprašymų ir to, kad čia rašo apie blogeriavimą. Tai va, apie blogeriavimą beveik nieko, o filmo nežiūrėsiu, mat jau mačiau anonsą ir suprantu, kad nepatiktų. Visų pirma mačiau, kad pagrindinė veikėja tokia lieknutė, kai tuo tarpu knygoje aiškia ne taip. Na o ar patiko veikalas? Visai smagiai parašytas. Kulinarinė bridžita – moteris nevykėlė, kuri visiems patinka. Mūsuose blogeriai neprasimuša (na Beata va išleido knygą iš kulinario blogo, bet ar kam nors ten labai įdomu?). Bet ir kalbama apie laikus prieš 7 metus. Tie kas mėgsta skaityt apie valgius, tiems tikrai patiks.

Oficialiai: Baigianti trečią dešimtį, gyvenanti apleistame bute Kvinsio rajone, sekretore be karjeros perspektyvų dirbanti Džiulė Pauel jaučiasi beviltiškai įstrigusi. Negi jai teks tapti nevykėle namų šeimininke? Vienintelė viltis – ypatingas iššūkis. Mamos namuose Džiulė iš lentynos ištraukia apspurusią 1961 m. kulinarijos knygą „Įvaldant prancūziškos virtuvės meną“ ir pasižada: per vienerius metus ji išbandys kiekvieną Džiulijos Čaild receptą, visus 524. Nieko nepraleis ir nekeis, suras kiekvieną keisčiausią produktą, išmoks visų senovinių maisto gaminimo būdų. Ir visa tai aprašys tinklaraštyje kaip „Džiulės ir Džiulijos“ projektą. Bet pradėjusi nuo lengvutės bulvių sriubos ir išplaukusi į gilius Cervelles au Beurre Noir bei Rognons de Veau en Casserole vandenis, ji supranta, kad pažadą įvykdyti bus sunkiau, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio…

Puslapių skaičius: 448
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 07 19

Arto Paaslinna “Grupinės savižudybės magija”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: kadaise atradau Vonegutą ir sukrimtau visas jo lietuviškai išleistas knygas. Daugiau nieko panašaus neteko skaityti. Tačiau ši knyga kažkuo primena man tą rašytoja. Nors rašo suomis, tad stilius kitoks, žinoma. Vis tik labai jau panašus sarkazmas ir idėjos pateikimas. Linksma knyga, apie nelinksmus dalykus. Apie grupelę suomių, kurie nusprendė nusižudyti. Kartu. Kad būtų smagiau(?).  Skaitydama aš nespėliojau kokia bus pabaiga. Mirs nemirs? Bet juokiausi iš situacijų, pompastiškų kalbų, sprendimų. Verta dėmesio.

Oficialiai: Čia tai šmaikščiai, tai graudžiai piešiami skirtingų socialinių sluoksnių ir amžiaus veikėjai dėl visokių priežasčių priėję gyvenimo krizę. Susibūrę jie taria išsipinkliosią drauge nusižudydami. Pagavus pasakojimas žavi lakoniškai įtaigiais gamtos vaizdais, pažindina su papročiais, kulinarija, viskuo, kas džiugina ir prieštarauja herojų ketinimui. Meilės, šilto humoro nuskaidrintas kūrinys, kaip ir visos Paasilinnos knygos, parašytas taip, jog mokinukui jis nuotykių apysaka, depresuojančiai namų šeimininkei guodžiantis romanas, o psichologijos mokslų daktarui medžiaga rimtiems pamąstymams. Reikia tik atversti knygą ir mėgautis pasakoriaus talentu.

Puslapių skaičius: 237
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 07 14

James M. Cain “Laiškanešys skambina du kartus”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: įvairiose vietose matytas pavadinimas. Bet nesusipažinusi nei su knyga, nei su filmu, nusprendžiau apsišviesti. Kriminalinė istorija. Tokia, kur veikėjai turi aiškias savo vietas. Jokių interpretacijų. Svarbu ne siužeto vingiai, o jo pasakojimas: dialogai, aistra, beprotiškai spontaniški sprendimai. Knyga apie nusikaltimą iš aistros, nepasitikėjimą, svajones. Susiskaito greitai ir lengvai.

Oficialiai: Jaunas, vos dvidešimt ketverių metų bedarbis Frenkas Čambersas keliauja ieškodamas darbo. Užsukęs į pakelės užeigą, susipažįsta su jos savininku Niku Papadakiu, tas pasiūlo jam darbo. Nikas Papadakis užeigoje darbuojasi ne vienas – jam talkina jauna žavi žmona Kora. Susižavėjęs Kora, Frenkas lieka dirbti užeigoje ir tampa jos meilužiu. Neilgai trukus jie nutaria atsikratyti Niko…

Puslapių skaičius: 160
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 07 12

Gintaras Beresnevičius, Sigitas Parulskis, Alfonsas Andriuškevičius, Sigitas Geda, Giedra Radvilavičiūtė “Siužetą siūlau nušauti”

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Prisipažinsiu, kad nesupratau šitos knygos. Pasiėmiau nes tai buvo vienintelis bibliotekoje veikalas su taip internete liaupsinama Radvilavičiūtės pavarde. Aprašymas ir pavadinimas pasirodė intriguojantys. Kodėl gi ne? Penki autoriai rašo knygą. Visi neskaityti, nors daugelis žinomi. Na ir nieko. Nepatiko. Iš pradžių maniau gal galiu suskirstyti autoriais, kurie patiko, kurie ne. Po to supratau, kad nebent tik puslapiais. Buvo maloniai susiskaičiusių vietų, bet tik kelios ir netendencingos.

Oficialiai: O iš principo tai juk gali egzistuoti toks daiktas: romanas, kurį rašo penki autoriai, beveik net nesusitarę… Groti, džiazuoti, improvizuoti juk įmanu ne keliais, o keliolika būdų. juoba siužetą siūloma nušauti… Kas gi sieja šias lietuvių beletristų improvizacijas? Pirmiausia, žinoma, jie patys. Paskui – laikas, po to – vieta… Galiausiai, aišku, muzika. Būtent tam tikra muzika, kuri yra nutylantis ir pasigirstantis balsas, aidas, atošaukos, sąskambiai ir sambalsiai. Ar čia esama daugiabalsio giedojimo, polifoninės sutarties? jeigu kas iš skaitytojų norės ją išgirsti, tai ir išgirs.

Puslapių skaičius: 176
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 07 10

Anne Rice “Interviu su vampyru”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: pasirodo apsimelavau čia kažkuriame įraše ir šitos knygos nebuvau dar skaičiusi, tik filmą n kartų mačiusi. Ir čia tas retas atvejis, kai filmas labiau patiko nei knyga. Mat rašymo stilius toks erzinančiai lėtas. Daug tos tokios filosofijos besikartojančios. Ji gal ir gera ir vietoje, bet kažkaip neužkabinančiai pateikta. Bet vistiek gera knyga. Džiaugiuosi, kad perskaičiau.

Oficialiai: Apleistas San Fransisko viešbučio kambarys, sukasi diktofono juostelė. Kalbasi du vyrai – susijaudinęs jaunas vaikinas ir kadaise turtingas plantacijų paveldėtojas, dabar vampyras Luisas. Vienas pasakoja, kitas klausosi užburiančios, šokiruojančios, jaudinančios ir šiurpiai erotiškos išpažinties apie pirmus dvejus šimtus nemirtingo gyvenimo metų. Apie mokytoją vampyrą Lestatą, apie dailią pamestinukę Klaudiją, kurią, trokšdamas išgelbėti, paverčia nemirtingąja, taip jos moteriškumą visiems laikams įkalindamas vaiko kūne, apie pavojus ir nuolatinį bėgimą, apie meilę ir netektis, apie klastą, ištikimybę, apie nepaprastą jausmų galią…

Puslapių skaičius: 432
Knyga mamos.
Perskaityta 2010 07 08

Kobas Abė “Moteris smėlynuose”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė:  Keistai savotiškai žavi knyga. Gal dėl savo tautybės man Abė su Murakamiu kaži kuo panašūs? Moteris smėlynuose buvo pirmoji mano skaityta Abės knyga. Nenoriai jos ėmiausi, bet įsivažiavau. Tiesa, skaičiau kelis mėnesius. Po nedaug. Vieną kitą puslapį. Skyrelį per dieną. Turbūt tokią lėtą knygą tik taip ir reikia. Aprašoma patirtis turėtų būti panaši į paukštelių, kurie patekę į nelaisvę blaškosi, po to nurimsta, o vėliau ir bėgti nebenori, nors gyvenimo džiaugsmo ir nejaučia. Kitas toje pačioje knygoje esantis kūrinys taip paparastai nesiskaito.

Oficialiai: Japonų avangardo rašytojo ir dramaturgo Kobo Abės romanas „Moteris smėlynuose“ pasakoja apie mokytoją, etimologą mėgėją Nikį Džiumpėjų, kuris tampa moderniuoju Sizifu. Per atostogas nusprendęs patyrinėti vabzdžių pasaulį, pats lyg vabzdys tampa atokaus kaimelio smėlynuose belaisviu. Džiumpėjus apsigyvena vienišos moters trobelėje didžiulės kopos papėdėje. Kaimelis kiekvieną akimirką gali būti palaidotas po smėlio patalu. Moters vyras miręs, todėl Nikis diena iš dienos priverstas atkasinėti vėl ir vėl besikaupiantį smėlį. Tačiau kai pagaliau atsiranda šansas išsivaduoti iš šios nelaisvės, Džiumpėjus savanoriškai atsisako pasinaudoti šia galimybe. Kobo Abės herojus patiria visas įmanomas emocijas, nuo išdidumo ir baimės iki geismo ir nevilties, kol aiškiai suvokia žmogaus egzistencijos absurdiškumą.

Puslapių skaičius: 180.
Šeimos knyga
Perskaityta 2010 07 02

Taigi, kai ateina vasara, kažkaip nebe taip mielai skaitosi, kaip žiemą…

Aleksandra Marinina “Neužrakintos durys”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: detektyvas, detektyvas… Išjaustas išmąstytas išgalvotas. Daug aktualių dalykėlių prirašyta. Gyvenimiški žaidimai, dirbtinai rašomi būties scenarijai. Neužrakintų (kai visada gali išeiti lauk) ir užrakintų (kai žinai, kad turi taikytis su tuo kas čia yra, nes neišeisi) durų įtaka gyvenimui. Skaičiau ilgai, bet kaip visada įtraukė.

Oficialiai: Tyčia nesugalvosi, – sako rusai. Tai reiškia, kad gyvenimas gali pateikti tokį „siužetą“, koks rašytojui niekada neateitų į galvą, tačiau A. Marinina savo fantazija galėtų pasivaržyti ir su pačiu gyvenimu. Šį kartą daugelio jos romanų herojė A. Kamenskaja išnarpliojo labai sudėtingą detektyvinę šaradą, kurioje susipynė fatališkos meilės, asmenybės pasikeitimas ir paslaptingi sprogdinimai. Bet galbūt didžiausias Nastios laimėjimas, kad sulaukusi 41-erių pagaliau atsikrato tam tikro „paauglės sindromo“ – amžino napasitikėjimo savimi. Nuostabus tai jausmas – durys į asmeninę laisvę – neužrakintos.

Puslapių skaičius: 384
Knyga iš bibliotekos
Perskaityta 2010 06 29

Demonus nugali tik meilė. Filmas “Gimę žudyti” (Natural Born Killers).