Šiukšlynėlis|O tu įtikink bomžą, kad konteineryje tėra tik nevertingos šiukšlės!

Janusz L. Wiśniewski  ”Vien@tvė tinkle”

Mano įvertinimas: 3/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Knyga su daug trūkumų. Nežinau ar autorius, ar vertėja kalti. Bet daug kalbama apie internetą bei genetiką. Genetikoje aš nieko nenusimanau, kompiuteriuose ir internete teko pradėti gaudytis. Todėl tos vietos, kur kalbama apie paštą, tinklą, ICQ – labai rėžė ausį. Ne ne, techniškai viskas teisinga, nenusišnekėta ir t.t., bet parašyta ne ta kalba, kuri mums įprasta, sausokai, keistai. Man, kaip dirbusiai žurnale rašančiame apie PC, yra suprantama kalba pritempta prie kalbininkų reikalavimų. Tačiau spėju vertėja (nes originalo nepaskaitysiu), nelabai raukė ką vertė, todėl taip sausai ir gavosi.
O pati knyga… Šiuolaikinis meilės romanas. Užsimezgęs ICQ. Jis ir Ji. Skirtingose šalyse. Su skirtingomis patirtimis, prisiminimais. Daug tų prisiminimų, daug daugiau nei jų bendravimo. Bet ojojoj, kiek tiesų. Ką perteikė rašytojas kuo puikiausiai, tai tą jausmą, kai bėgi įjungti kompiuterio, nes o gal parašė. Kai tikrini milijoną kartų savo čiato programą, o gal jis online. O gal jau? O gal jau onlaine? Kaip nusivili, kai parašo kas nors kitas. Kaip tau būna dzin, ką nuosavas sutuoktinis pašonėje kalba. Kaip tau bloga be interneto, o jei juo naudojiesi tik darbe, tai tiesiog pirmadienis tampa šventė. Taip. Galiu patvirtinti, kad taip būna. Be viso šito, dar ir kiek tos knyginės įtampos. Tai susitiks jie ar ne? Tai kaip viskas baigsis? Ir džiaugiuosi, kad pabaiga “nesuvaryta”. Įtikinanti. Ir man tokia buvo kažkada. Bet buvo ir kitokia. Nes vis tik aš internetinė. Todėl ir knyga patiko.

Oficialiai: Romano veiksmas kuriamas virtualioje erdvėje, kurioje susitinka du žmonės – Jakubas ir Ji. Tai šiuolaikiška istorija apie meilę, vienintelę, išsvajotą, kuri jaudina iki ašarų ir neleidžia likti abejingam. Knygoje virtualioji erdvė pateikiama kaip didelių galimybių laukas visapusiškiau išreikšti savo individualybę, geriau atskleisti vidines nuostatas. Romanas patrauklus bei aktualus skaitytojui, kuris stengiasi rimčiau ir realiau pripažinti tikrąsias vertybes.

Puslapių skaičius: 405
Knyga nuosava. Visai neseniai “Pegase” kainavo mažiau nei 10 lt.
Perskaityta 2010 03 09

Charles Dickens “Didieji lūkesčiai”

Mano įvertinimas: 2/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: neskaitadieniai nesibaigia, vos ne vos įveikiau knygą. Pirma pusė ėjosi lengvai, antroje jau nusibodo skaityt :). Ir sužinojau kiek aš mažai žinau apie Dikensą. Kažkodėl įsivaizdavau tik pasakas, kaip Kalėdų giesmė. Maniau ir kitos knygos panašios. Bet ne, ši visai žavi. Net filmą buvau mačiusi ir nežinojau, kad jis pagal šitą knygą. O daugiau nežinia ką ir pasakyt. Klasika yra klasika. Užsidedi pliusiuką ir tiek.

Oficialiai:Romanas „Didieji lūkesčiai“ (1861 m.) – našlaičio Pipo (Filipo Piripo) brendimo istorija. Auklėjamas griežtos sesers ir geraširdžio jos vyro, nelinksmą vaikystę berniukas leidžia pelkėtose Kento apylinkėse. Ten vieną dieną jis sutinka nuo katorgos bėgantį Magvičą ir grasinamas padeda jam pasislėpti. Berniukas nė neįtaria, kad šis susitikimas bus lemtingas visam jo gyvenimui… Netrukus po šio įvykio jis išsiunčiamas pas kitą globėją – ponią Havišam, kiek pamišusią po iširusių vedybų. Naujuosiuose namuose jaunuolis sutinka gražuolę Estelą, globėjos mokomą kankinti vyrus savo grožiu. Vieną dieną neturtingas ir nekilmingas jaunuolis gauna laišką, kuriuo paslaptingas geradarys padovanoja galimybę nuvykti į Londoną ir tapti „tikru džentelmenu“. Prasideda didžiųjų Pipo lūkesčių išsipildymo ir išbandymų metas… Kas iš tikrųjų yra prisistatyti nepanoręs Pipo geradarys? Ar pavyks netikėtai praturtėjusiam Pipui tapti džentelmenu ir iškilti į aukštuomenę? Ar jis pelnys Estelos meilę? Kokias gyvenimo pamokas gaus jaunuolis, kol taps brandžiu žmogumi?
Šiai detektyvo elementų kupinai istorijai Ch. Dikensas buvo sugalvojęs dvi skirtingas pabaigas…

Puslapių skaičius: 477
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 03 08

Suada “Sudeginta gyva”

Mano įvertinimas: 1/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: skaičiau tik dvi ala tikras “arabiškas” istorijas. Šią ir “tik su dukra”. Abi nebaisiai patiko. Nes abejoju tuo tikrumu. Tai yra tikiu, tuo kas rašoma apie musulmoniškas šalis, bet nelabai tikiu, kad šios knygas rašė pačios veikėjos. O šiaip žiauru. Žiauru, ne tik, kad moteris tėra gyvuliukas, bet, kad ji taip ir jaučiasi. Mūsų katė man regis jaučiasi mūsų šeimininkė, kad ir koks gyvuliukas būtų. Gal mes visi negeresni, bet patiriam laimės, turim svajonių, prisigalvojam minčių apie gyvenimo prasmes, apie tai kas mes, kodėl mes. O štai arabės (tiesa nežinau ar tos šalys nepažengė kiek nors per laiką) turi tik vieną svajonę – ištekėti. Nes tada jų nenužudys už tai, kad pasisveikino su vyru. Bent jau tiek jausis saugesnės. Jokių norų, jokių vilčių. Toks pasaulis. Bet knyga man nepatiko. Pats stilius nuobodokas. Viską galima sutalpinti į žurnalo straipsnį. Vieno atvarto.

Oficialiai: Ši knyga yra didvyriškas Suados poelgis, nes aprašydama savo tragediją, ji vis tik rizikuoja būti kada nors surasta savo giminių, nes pagal jos šalies papročius giminė privalo tai padaryti bet kuria kaina. Pasakodama apie vaikystę ir jaunystę, Suada pamini – giminė galvoja, kad ji yra senai mirusi, todėl grįžti į savo gimtas vietas ji niekada negalės. Gimtos vietos, Palestina, kaimelis, kurio gal būt sapnuose pasiilgsta širdis, pasiilgsta kraštovaizdžio, gamtos, oro, tų paprastų ir ypatingų tėviškės smulkmenų, artimų kiekvieno širdžiai. Bet tėviškės ilgesį nustelbia pergyventas siaubas, skausmas. Atvykusi į Europą numirti, ji išgyveno. Ir ne tik išgyveno, bet išmoko kalbos, rašto, sužinojo daugelį dalykų, kas neprieinama to krašto moterims ir papasakojo apie savo gyvenimą ten, apie savo kelią link to baisaus įvykio, apvertusio jos gyvenimą ir, svarbiausia, kad skaitytojas sužino dabartinę jos gyvenimo istoriją, tą atgimimą ir laimingą tęsinį.

Puslapių skaičius: 236
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 02 28

James Patterson “Samos laiškai Dženiferei”

Mano įvertinimas: 1/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Kaip žinia turiu ir parduodu šio rašytojo kitą knygą. Nebuvo labai bloga, išskyrus tai, kad labai saldi, tai nusprendžiau dar vieną perskaityti. Pažiūrėjus į abiejų knygų pavadinimus tai atrodo, kad rašytojas didele fantazija nepasižymi. O turinys? Jei vakarą norisi leisti su nosinėle rankose “ak kaip graudu” – jėga, “Samos laiškai” tam tiks. Bet nieko geriau už eilinį meilės romaną. Bobulytė rašo laiškus, kuriuose privelia visokių ala dvasinių marazmų apie meilę ir gyvenimo džiaugsmą. Nors viską galima į vieną sakinį ar laišką įtraukt, visiškai neprarandant turinio. Perskaičiau per porą valandų. Greičiau nei žurnalą “Laimą”. Tai tokia ir knyga. Net seilėto jausmo nepaliko, kaip “Siuzanos dienoraštis Nikolui”.

Oficialiai: Karštai mylima Dženiferės senelė Sama – ligoninėje. Kad galėtų būti arčiau Samos, Dženiferė grįžta į senelės namus, kuriuose praleido daugybę laimingų valandų, ir supranta, kad prisilietė prie nuostabiausios meilės istorijos, kokią tik jai yra tekę girdėti; šią istoriją apie meilę laiškais pasakoja pati Sama. Iš senelės, kurios gyvenimas jau baigiasi, anūkė apie meilę ir viltį sužino daugiau, nei kada nors galėjo svajoti.
Ir tuomet nutinka svarbiausias dalykas: po mylimojo žūties praradusi viltį Dženiferė sutinka naują savo gyvenimo žmogų. Tačiau… didžiausia meilė netikėtai atneša ir didžiausią skausmą. Tarp nevilties ir svajų apie ateitį besiblaškančiai Dženiferei neprarasti gyvenimo džiaugsmo ir noro gyventi padeda tik kupini skaidrios išminties Samos laiškai. Ir laimė, stipresnė už mirtį, vėl sugrįžta…

Puslapių skaičius: 230
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 02 24

Yannick Murphy “Aš, Mata Hari”

Mano įvertinimas: 2/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: pradėdama skaityti šią knygą nežinojau ko tikėtis: kurtizanės pasakojimų, kaip ji keitė vieną vyrą po kito? Gal šnipinėjimo detalių? Džeimso Bondo lygio pasakėlės? O gavau labai moterišką, labai liūdną istoriją. Moters, kuri traukia vyrus, lengvai praskečia kojas bei mano, kad tai daro tik tam, kad susigrąžintų dukrą. Patiko, kaip autorė aprašė istoriją. Netikėtai. Paprastai. Lengvais trumpais skyreliais. Šokinėdama nuo praeities prie dabarties. Nepalikdama jokios vilties.

Oficialiai: Paryžius, 1917 metai. Egzotiška šokėja, kurtizanė ir šnipė Margareta Celė, pasauliui žinoma Matos Hari slapyvardžiu, Sen Lazaro kalėjime laukia mirties nuosprendžio. Tarsi Šacherezada ji bando išsipirkti laisvę, sekdama spalvingą ir tragišką savo gyvenimo istoriją. Kartu su ja skaitytojas keliauja iš snieguotos Olandijos į karščiu tvoskiančias Javos džiungles, iš teatro scenos į karo lauką, iš sujaukto meilės guolio į kalėjimo vienutę. Kas iš tiesų buvo ši paslaptinga gražuolė, apsukusi galvas epochos vyrams ir tų pačių vyrų pasmerkta myriop? Janik Merfi (Yannick Murphy) nesistengia atkurti dokumentinės biografijos; pasitelkusi faktus ir fantaziją, ji improvizuoja ir savaip perpasakoja garsiosios femme fatale istoriją.

Puslapių skaičius: 288
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 02 23

Jostein Gaarder “Cirko direktoriaus duktė”

Mano įvertinimas: 3/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: tai ko gero pati geriausia knyga iš šitų 42 skaičiuojamų nuo mano atskaitos taško. Bent jau likau sužavėta. Istorija paprasta: vyrukas turi per daug minčių, nenori būti viešai populiarus, tad pardavinėja rašytojams mintis. Tokiems, kurie nori rašyti, bet nežino apie ką. Viskas. Viskas apie tai ir sukasi. Bet jau seniai neskaičiau tokios knygos, kad tektų eiti ieškoti kuo pasižymėti tam tikras vietas. Radau nemažai atsakymų apie savo seniau išsikeltus klausimus. Apie tai kodėl kartais fantazija pasižymintys žmonės negali parašyti vientisos knygos: ” Vis vien niekada nebūčiau įstengęs parašyti romano, man visuomet kildavo pernelyg daug minčių. Kai sėdėdavau mąstydamas ir rašinėdavau, įkvėpimas būdavo toks didžiulis, jog mane nuolat pertraukdavo mano paties mintys, nes tolydžio atsirasdavo visiškai naujų ir neretai kur kas geresnių idėjų, nei tos, nuo kurių būdavau pradėjęs.” Ir “Man nuolat kildavo naujų minčių. Jos kvėpavo man į pakaušį, kuteno pilvą, skaudėjo lyg atviros žaizdos. Aš kraujavau istorijomis ir pasakojimais, smegenys kunkuliavo nuo naujų idėjų, atrodė, tarsi iš įkaitusio kraterio plūstų iki raudonumo įkaitusi lava. Mane visada kamavo minčių nelaikymas…“.
Apie vaiką be įsipareigojimų (viena labiausiai patikusių minčių): “Vienas malonumas įtaisyti moteriai vaiką, kuris nebus mano. Man visada patiko save skleisti, man patiko tuštintis ir niekada nerūpėjo vadinamosios autorinės teisės. Aš nejaučiau poreikio gauti aplodismentų už tai, kam duodu pradžią ar ką palieku po savęs, taip buvo nuo mažų dienų”.
Apie jaunus rašytojus: “Daugeliui būsimų rašytojų trūko esminio dalyko – gyvenimo patirties. Manyti, kad iš pradžių galima rašyti, o paskui gyventi, yra postmodernistinis nesusipratimas. Tačiau dauguma jaunų žmonių trokšta tapti rašytojais pirmiausiai dėl to, kad nori gyventi kaip rašytojai. Jie viską apverčia aukštyn kojomis. Iš pradžių reikia pagyventi, tada gali nuspręsti, ar turi ką papasakoti, o tai nulemia pats gyvenimas.” Noriu šitos knygos savo.

Oficialiai: Romanas apie savavalį šachmatininką, lemtingą erotinį ryšį, vorą, kuris įkliuvo į savo paties pinkles, visus, norėjusius rašyti, bet neturėjusius ką papasakoti, raktą į urbanistinę šlovę ir postmoderniąją tapatybę, cirko direktoriaus dukterį.

Puslapių skaičius: 197
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 02 20

Luisas Kerolis “Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje”

Mano įvertinimas: 1/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: aha, visai nesuklydau rašydama įvertinimą. Pamenu šią knygą gavau gal trečioje klasėje pirmūnystės proga. Perskaičiau. Nesusižavėjau. Nesusižavėjimo faktą pamiršau. Po to nuolatos kitose knygose, filmuose, dialoguose minimą Alisą ėmiau savotiškai idealizuoti. Neprisiminiau iš knygos smulkmenų, bet faktus ir bendrą vaizdą turėjau. Dabar gi prieš pasirodant filmui su Depuku, nusprendžiau atgaivinti tas smulkmenas. Jau suaugusios akimis žvilgtelėti į personažus, kuriuos nagrinėja visas pasaulis. Ir. NEPATIKO. Sakyčiau, kad paprasčiausiai nuobodu. Jau kažkur esu minėjusi, kad man nepatinka kai pagrindinis veikėjas yra atsiprašant višta. Ir jaunas Alisos amžius jai neleidžia tokiai būti. Čia tik mano nuomonė.

Oficialiai: Tai dvi istorijos apie mažą mergaitę Alisą, kuri „įkritusi“ keistan pasaulin po žeme, klaidžioja po Stebuklų šalį, pereina Veidrodžio karalystę, sutinka keistų ir juokingų būtybių, patiria neįtikėtinų nuotykių.

Puslapių skaičius: 223
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 02 19

John Irving “Vandens metodas”

Mano įvertinimas: 1/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: kad jau skaičiau visas lietuviškai išleistas Irvingo knygas (na išskyrus “cirko sūnų”, kurį nusipirkau-pabandžiau-fu-pardaviau), tai nepaisydama blogų atsiliepimų nusiteikiau ir šiai. Ir geriau nebūčiau. Nes net nežinau ar galima užskaityt perskaitymą. Sukrimtau daugiau nei pusę knygos, tada pabaigą, o kas vidury liko, tai tiesiog praverčiau. Nes ši knyga man pasirodė tiesiog nuobodi. Skaitai skaitai, skaitai skaitai ir miego užsimanai. O dar pabaigoje rašo, kad čia pati šmaikščiausia ir linksmiausia Irvingo knyga. Nu ką žinau. Pabandykit, gal pritarsit, nes aš tai ne…

Oficialiai: Romane pasakojami Fredo Tramperio, amžino studento, artėjančio prie trisdešimtmečio ir stovinčio ties antrosios santuokos slenksčiu, vargai ir nuotykiai. Fredą Tramperį kamuoja šlapimtakio sutrikimas. Iš šelmio gydytojo pasiūlytų gydymo būdų jis pasirenka trečiąjį – vandens – metodą, reikalaujantį paprasčiausiai gerti kuo daugiau vandens prieš ir po lytinių santykių, kad iš ligos pažeisto šlapimtakio išsiplautų bakterijos…
„Vandens metodas“ – tai savotiška išpažintis, kurioje Fredas dėsto tragikomiškas savo gyvenimo ir meilės peripetijas. Jis pasakoja apie vaikystę Naujojoje Anglijoje, nuotykius studijuojant užsienyje – Austrijoje, doktorantūrą Ajovoje, „dabartį“ – aštunto dešimtmečio pradžios Niujorką, mėginimus atsiriboti nuo savo paaugliškos patirties. Ir, žinoma, kalba apie komplikuotus santykius su moterimis…

Puslapių skaičius: 424
Knygą pasiskolinau.
Perskaityta 2010 02 14

Sandra Brown “Baltasis karštis”

Mano įvertinimas: 2/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: ne kartą sakiau, kad man patinka detektyvai. Deja, šito žanro knygelės dažniausiai yra šaudo gaudo tra lia lia… Na galima skaityt Eco, bet man jis fu. Galima skaityt Kristi, ar Doilį, bet kad jau vaikystėj persiskaičiau. Dabar skaitau, kad bibliotekoje po akim papuola. Brown gera bent tuo, kad išlaiko įtampą. Norisi perskaityt iki galo. Žinoma, aš kaip visada paskaitau knygos galą, tas leidžia bent retkarčiais atsitraukt ir neskubėt šitaip. Iš esmės, tas pats kas kriminalinio serialo seriją pažiūrėt:). Tiesa man labai vis dar keista, kad Amerikoje yra įprasta tėvus vadinti vardais. Ir dar man visada keista, kad sekso scenose tie plaukeliai visada apibūdinami kaip švelnūs… Gal aš kažko nežinau? O moterys ten irgi alpsta vos tik jas paliečia. Tiesiog alsuoja, kaifuoja ir viskas dar ten joms darosi, nors už penkių ir prieš penkias minutes bėgo, lėkė, mušėsi…

Oficialiai: Seira iškart po laidotuvių ketina išvykti į San Franciską, tačiau pasijunta įtraukta į Hafo Hailo, savo tėvo, voratinklį. Jos tironiškas tėvas be skrupulų valdo ne tik vienintelę miestelio gamyklą, bet ir visų miestelio gyventojų likimus. O uolusis šerifo pavaduotojas įtaria, kas Denio Hoilo mirtis – ne savižudybė, o žmogžudystė.

Puslapių skaičius: 435
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 02 12

Marijas Vargas Ljosa “Miestas ir šunys”

Mano įvertinimas: 3/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: neskaičiau dar nepatikusios šio rašytojo knygos. Pirmasis jo romanas kiek skiriasi nuo kitų. Siužetas paprastas, ganėtinai nuoseklus. Veiksmas vyksta kadetų mokykloje  Limoje. Šešiolikmečiai vaikinukai ir jų vadai. Tad viskas kaip priklauso: erzinimas, kiek smurto, meilės, namų ilgesys, nelegalūs dalykėliai. Daug vietos skiriama vidiniams monologams, praeities pasakojimams. Skirtingai nei šiuolaikinėje literatūroje apie paauglius, čia nėra seksualinio smurto nei tarp mokinių, nei tarp jų mokytojų. Ir apskirtai nieko popsiško. Knyga man kažkodėl priminė Algimanto Zurbos stilių. Net labai. Tik aplinka kita.

Oficialiai: romane pasakojama apie kadetų mokyklą Peru sostinėje Limoje ir jos auklėtinius – padykusius paauglius. Tačiau šiame uždarame mokyklos pasaulyje autorius tartum sukoncentravo visas savo visuomenės ydas. Jas pavaizdavo be įkyraus moralizavimo, be tiesioginių sentencijų, tarsi žvelgdamas į jas iš šalies, palikdami pačiam skaitytojui pasidaryti išvadas.

Puslapių skaičius: 404
Knyga nuosava. Pirkau sena.lt už 3 Lt.
Perskaityta 2010 02 09